Draugystė veža. Asistentinis taksi įkūrėjai sako: reikia bandyti ir būtinai pavyks!

Mindaugas Stanevičius ir Vaidas Kuliauskas – du draugai, sudėję savo santaupas ir įkūrę MB „Asistentinis taksi“. Abu draugai po kaklo traumų juda neįgaliojo vežimėliu ir sukūrė verslą tam, kad pagelbėtų judėjimo negalią turintiems, senjorams.

„Asistentinis taksi“ įkūrėjai jungiasi prie projekto „Mums pakeliui“. Dabar jie pasiryžę įveikti visą 500 kilometrų „Camino Lituano“ kelią ir būti šios kelionės „gelbėtojais“:

„Dalyvausime, nes tikime, jog išbandymai daro mus stipresnius. Rodydami pavyzdį skatinsime kitų neįgaliųjų veiklumą, aktyvesnį judėjimą pirmyn, taip pat padėsime kelyje tiems, kuriems to reikės. Projekte tikimės paprasto ir šilto bendravimo, nes mes norime būti reikalingi, o ne siekiame uždirbti.

Tokie projektai kaip šis naudingi visiems – sveikiesiems padeda suvokti, kad žmogaus su negalia poreikiai – tokie patys, kaip ir jos neturinčiųjų, o neįgaliesiems reikia nors kartais išeiti iš savo komforto zonos – nėra kliūčių, kurių neįmanoma įveikti. Reikia bandyti – ir būtinai pavyks.“

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Draugystė veža“ komanda kviečia registruotis ir drauge įveikti piligrimų kelią „Camino Lituano“

Liepos 5–25 d. „Draugystė veža“ komanda kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kitais partneriais organizuoja savęs pažinimo ir įvairių atradimų kupiną projektą „Mums pakeliui“, kviečia pildyti anketą ir drąsiai jungtis!

Projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė džiaugiasi, kad paskelbus projektą pristatantį pranešimą, buvo sulaukta didelio palaikymo ir susidomėjimo: „Su mumis keliauti jau išreiškė norą vietinių bendruomenių, savivaldybių atstovai, neįgaliųjų, nevyriausybinės, verslo organizacijos, pavieniai asmenys ir garsūs žmonės. Vadinasi, mums tikrai pakeliui ir judam teisinga kryptimi!

Šiuo projektu norime dar kartą pasakyti, kad šiandien mes visi – tiek turintys negalią, tiek ne, tiek žinomi žmonės, kurių gyvenimus sekame, tiek tie, kurie kuria šviesą ir grožį tyliai – visi esame naujame starte. Toks jausmas, kad visi nauji išbandymai mums siunčiami tam, kad dar kartą įvertintume: svarbiausia – priimti, suprasti, palaikyti ir mylėti vienam kitą. Junkitės dienai, dviem ar vos kelioms valandoms, po vieną ar su draugų kompanijomis.

Tikrai nesvarbu, kiek kilometrų nueisime kartu. Daug svarbiau, ką patirsime ir išgyvensime, ko pasimokysime vienas iš kito ar sutiktų kelyje. Norime patikinti, kad esame įsipareigoję suteikti pirmąją būtinąją pagalbą, padėti žmogui su judėjimo negalia įveikti kliūtis (pernešant ar pavežant „Asistentiniu taksi“). Kad būtų paprasčiau vieniems kitus pažinti ir atskirti specialią atributiką projekto organizacinės komandos nariams ir kelionės dalyviams jau kuria neįgaliųjų organizacijos.

Nors kilęs entuziastingas šurmulys maloniai jaudina, tačiau siekdami užtikrinti reikalingą tvarką ir išvengti chaoso, raginame visus norinčius prisijungti prie kelionės pildyti anketą, skaityti projekto taisykles ir registruotis. Susisiekite su mumis nurodytais kontaktais ir mes atsakysime į visus iškilusius klausimus!“

„Iniciatyvos „Draugystė veža“ sugalvojami originalūs ir įtaigūs projektai yra kaip tik tai, ko mes siekiam – sudaryti sąlygas, kad žmonės be negalios turėtų galimybę iš tikrųjų susipažinti su neįgaliaisiais. Tuomet visai kitaip vertinama situacija ir kitoks požiūris atsiranda. Manome, kad tai pati veiksmingiausia atskirtį mažinanti priemonė. Iš tikrųjų, dabar juntamas „atšilimas“ dėl požiūrio į negalią, jeigu kalbėtume apie visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį – ir institucijose, ir tarp žmonių.

Anksčiau neįgaliųjų tiesiog niekas nematė. O turėti psichosocialinę ar proto negalią buvo gėdinga, iš tokių žmonių būdavo šaipomasi. Dabar jau vis mažiau kalbama, kad depresija – ponų ar nieko neveikimo liga. Situacijos pokyčius atspindi kuriami savarankiško gyvenimo namai ir apsaugotas būstas žmonėms su tokiomis negaliomis ir po truputį mažėjantis bendruomenių pasipriešinimas šiai kaimynystei. Dažnai iš nežinojimo mes linkę tokių žmonių vengti arba per daug globoti ir spręsti už juos, ko jiems reikia, nepagalvodami, kad taip juos žalojam. O juk turime priimti žmogų tokį, koks jis yra.

Pasikalbėti, išgirsti jį, išmokti draugauti. Šis projektas – ir apie tai“, – tokiomis mintimis dalijosi Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Eglė Čaplikienė.

„Kai pirmą kartą buvo organizuota iniciatyva „Draugystė veža“, žavėjomės Žydrės entuziazmu ir tikėjimu tuo, ką daro. Noru kalbėti garsiai apie tai, kas nepatogu ar apie ką lyg ir geriau nutylėti. Kartais geriau nematyti, nei priimti ir suprasti. „Draugystė veža“ projektuose gali draugauti visi. Jie parodo, jog neįgalieji yra socialūs ir mokantys bendrauti.

Žmonių su negalia ir be jos buvimas kartu praturtina abipusiai. Todėl prie šiųmečio projekto jungsimės „masiškai“ – fiziškai pajėgesni nariai su draugais ir artimaisiais net keliuose etapuose. Nes mums pakeliui, nes norime palaikyti šią iniciatyvą ir atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų problemas, padėti suprasti, kad visi esame verti bendravimo, pagarbos, buvimo kartu.

Norime šviesti visuomenę ir skatinti drąsiai kalbėti apie organų donorystės svarbą, aiškinti apie žmonių, kuriems taikoma inkstų dializė, ar po organų transplantacijos gyvenimo ypatumus. Juk labiausiai baugina ir mitais apipinta tai, ko nežinai. Kartais rimtai sergantis žmogus yra palaikomas asocialiu ar narkomanu tik dėl nežinojimo, kaip jis jaučiasi ar kas su juo vyksta.

Tokie projektai, visos nestandartinės, gyvos, netradicinės formos, radijas, spauda, televizija yra galingos priemonės, padedančios platinti labai reikalingas ir svarbias socialines žinutes, dalintis jomis su kuo didesne visuomenės dalimi“, – taip samprotauja nematomai negaliai atstovaujančios Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė.

Projekto informacinio partnerio LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas džiaugiasi, kad nacionalinis transliuotojas kaip švietėjiškos informacijos skleidėjas gali prisidėti prie nors ir pamažu, bet vykstančios neįgaliųjų integracijos į visuomenę: „Lietuvos Respublikos Seime mes jau turime žmonių su negalia atstovus, galinčius tiesiogiai inicijuoti įvairių reikalingų įstatymų pakeitimus ar pasiūlymus, kurie jau ne teoriškai, o praktiškai gali būti išgirsti ir įgyvendinti.

Tarp žmonių atskirtis taip pat po truputį mažėja. Tampame vis labiau tolerantiški, mokomės priimti vieni kitus, nepriklausomai nuo mūsų skirtumų. Juk vis daugiau žmonių su negalia matome viešumoje, televizijoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse.

Na, o iniciatyva „Draugystė veža“ ir yra tas „katalizatorius“, kuris kasmet deda dideles pastangas, siekdamas atkreipti dėmesį į aktualią problematiką, į žmones, turinčius ne tik fizinę, bet ir intelekto ar psichosocialinę negalią. Šiųmetis projektas yra atitinkantis pasaulines tendencijas – tai žmones įtraukiantis kelionių projektas, tarsi „Nacionalinės ekspedicijos“ atitikmuo.

Tai yra puikus būdas ir skirtingų Lietuvos bendruomenių supažindinimui, gyvam pabendravimui, ir, turbūt, naujų draugysčių pradžiai.“

Nepalaužiamos dvasios projekto herojai Vaidas ir Mindaugas yra tikri likimo broliai – abu po patirtų kaklo traumų turėjo „susidraugauti“ su neįgaliojo vežimėliais. Susipažino jie prieš 10 metų sanatorijoje. Norėdami padėti kitiems ir suprasdami, kaip sudėtinga, brangu, nelengva surasti neįgaliųjų pervežimui skirtą automobilį ir kiek laiko atima kelionė iki kažkokio reikalingo objekto, gegužės mėnesį, minint Europos savarankiško gyvenimo dieną, įkūrė mažąją bendrovę „Asistentinis taxi“.

Dabar jie pasiryžę įveikti visą 500 km „Camino Lituano“ kelią ir būti šios kelionės „gelbėtojais“: „Dalyvausime, nes tikime, jog išbandymai daro mus stipresniais. Rodydami pavyzdį skatinsime kitų neįgaliųjų veiklumą, aktyvesnį judėjimą pirmyn, taip pat padėsime kelyje tiems, kuriems to reikės. Projekte tikimės paprasto ir šilto bendravimo, nes mes norime būti reikalingi, o ne siekiame uždirbt.

Tokie projektai kaip šis naudingi visiems – sveikiesiems padeda suvokti, kad žmogaus su negalia poreikiai tokie patys, kaip ir jos neturinčiųjų, o neįgaliesiems reikia nors kartais išeiti iš savo komforto zonos – nėra kliūčių, kurių neįmanoma įveikti. Reikia bandyt – ir būtinai pavyks.“

„Šaunu, kad yra iniciatyva „Draugystė veža“, žmonės, kurie turi energijos ir gerų minčių, bet joms įgyvendinti kartais reikia ir lėšų. Norim paremti geras idėjas, kad jos būtų realizuotos. Visuomenė turi palaikyti tokius projektus, padėti jiems augti ir mokytis priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra.

Mane labai sužavėjo šių metų projekto „Mums pakeliui“ forma, nes visi mes ieškom savęs, ėjimas „Camino Lituano“ keliu populiarėja, o kad tokia galimybė bus suteikta ir negalią turintiems žmonėms, yra nuostabu. Tai įrodo, kad nesvarbu, ar mes riedam ratukais, ar einam savo kojomis, visi turim teisę ieškoti savęs panašiais būdais, išpažinti artimas vertybes. Ačiū tiems, kurie tokius dalykus sugalvoja ir išpildo.

Dėl tokių prasmingų projektų keičiamės, tampame dvasingesniais, laimingesniais, vieni kitus pamilstam“, – sako vieno pagrindinių ilgamečių projekto rėmėjų atstovė Aurelija Gumbrevičienė.

Savarankiško gyvenimo namų „Būkime drauge“ įkūrėja Snieguolė Butrimavičienė ir jos kompanija jau ketverius metus dalyvauja „Draugystė veža“ projektuose, o šiais metai ne tik leisis kartu į žygį, bet socialinėse dirbtuvėlėse „Tapk laisvas“ pasiūs skareles visiems kelionės dalyviams. „Projekte „Mums pakeliui“ dalyvaus visi norintys, o nori visi.

Žmonėms su psichosocialine arba intelekto negalia tokie projektai labai reikalingi, nes tai yra labai įdomi patirtis, galimybė susitikti senuosius draugus, susipažinti su naujais, pasijusti bendruomenės dalimi, pamatyti tikrą pasaulį, praplėsti akiratį, išmokti naujų elgesio taisyklių, tapti atsakingesniais ir labiau pasitikinčiais savimi. Jų metu vyksta tokia graži, natūrali, neskausminga integracija į visuomenę.

Šie žmonės dar labai ilgai, net keletą mėnesių, gyvena tais patirtais įspūdžiais. Taigi labai laukiam projekto pradžios ir jau pradedam gyventi būsima kelione“, – kalbėjo Snieguolė.

Prie projekto žada jungtis ir dainininkas Andrius Pojavis, kuris nuėjo ne tik „Camino Lituano“, bet ir seniausią piligriminį kelią Europoje – šv. Jokūbo kelią (isp. „Camino de Santiago“). Pasak atlikėjo, tai klestintis, puikios infrastruktūros, tvirtą religinį ir istorinį pagrindą turintis kelias, juo dėl įvairių priežasčių eina daugybė žmonių, galima išgirsti gausybę skirtingų istorijų, susirasti draugų.

Lietuviškasis „Camino“ yra dar naujas, ne itin gausiai lankomas, daugiau turistinio pobūdžio, savanorių iniciatyva sukurtas kelias. „Būdamas dar labai jaunas perskaičiau Paulo Coelho knygą „Piligrimas“ ir nusprendžiau, kad noriu nueiti šv. Jokūbo kelią. Tai įgyvendinau prieš 10 metų, su kai kuriais ten sutiktais žmonėmis dar iki šiol bendrauju.

Tai nebuvo tikėjimo paieškos, labiau ieškojau savęs, norėjau pažinti kitą kultūrą. „Camino Lituano“ man buvo simbolinis kelias, kuriuo ėjau grįžęs į Lietuvą, po 11 emigracijos metų, o taip pat skirtas dešimtosioms mano ir žmonos Isabellos, kurią sutikau Ispanijoje, vestuvių metinėms pažymėti. Buvome pirmoji šeima, kuri kartu su vaikais (7 ir 8 metų dukromis) praėjo visą lietuviškąjį, tikrai nelengvą 500 km kelią! Mums užteko motyvacijos, be to, šeima labai norėjo susipažinti su Lietuva iš arčiau.

Pagal išgales jungsiuosi ir prie projekto „Mums pakeliui“, nes man patinka idėja, o ir sakoma, kad meno žmogui „Camino“ kelias duoda labai daug. Man jis iš tikrųjų pakeitė gyvenimą (abu ėjimus įprasminau specialiai sukurtose dainose). Noriu skleisti žinutę, kad šis kelias – tai visiems labai naudinga patirtis, ypač jauniems žmonėms. Jei keliaujant išsikeli klausimą, kodėl aš tai darau, vadinasi, darau teisingai“, – tokiais pamąstymais dalijosi Andrius Pojavis.

Kelionės dienoraštį (vaizdo įrašus ir nuotraukas), savaitę apibendrinančius reportažus galėsite stebėti portale LRT.lt ir šeštadieniais LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Tiesiogines transliacijas iš „Camino Lituano“ ir aktualius pokalbius girdėsite per LRT RADIJĄ. Visos ekspedicijos aktualijos, naujienos ir nuotykiai bus nuolatos skelbiami socialiniuose tinkluose ir išsamiai aprašomi portale LRT.lt.

Du draugai siūlo paslaugą sėdintiems vežimėlyje: „Sudėjome savo santaupas“

„Žmonės, sėdintys neįgaliojo vežimėlyje, yra skirtingi. Vienas į automobilį gali įsėsti pats, kitam reikia pagalbos. Mes tik atrodome panašūs“, – sako Mindaugas Stanevičius ir Vaidas Kuliauskas. Jie – ne tik draugai, tačiau ir verslo partneriai.

„Esame du draugai, sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose. Kasdien susidurdami su problema, kaip lengvai ir komfortiškai keliauti, nusprendėme įkurti „Asistentinį taksi“ ir padėti kitiems judėjimo negalią turintiems žmonėms bei senjorams gyventi orų ir visavertį gyvenimą“, – taip savo verslo idėją pristato Mindaugas ir Vaidas.

15min GYVENIMO pokalbis su Mindaugu ir Vaidu – apie problemas, su kuriomis susiduria vežimėlio pagalba judantys žmonės, jų verslo idėją ir laisvę judėti.

– Mindaugai, Vaidai, panašu, kad judu ne vaikystės, ne studijų draugai?

Mindaugas: Taip, mūsų draugystė gimė tada, kai abu jau buvome ratukuose. Susipažinome prieš dešimt metų sanatorijoje. Aš ratukuose esu jau 12 metų – po to, kai patyriau kaklo traumą.

Vaidas: Kai buvau dešimties metų, nėriau į vandenį. Po to nėrimo likau ratukuose. Jau 27 metai, kai judu tik vežimėliu.

– Judu susipažinote prieš dešimtmetį, o verslą nutarėte kurti dabar. Kodėl?

Vaidas: Idėja atėjo iš patirties. Esame susidūrę su problema, kai reikia kur nors važiuoti. Paprasčiausia situacija. Išsikvieti greitąją, ji tave nuveža į ligoninės priėmimo skyrių. Namo, vaistų prileistas, negali grįžti. Taksi išsikviesti ne visada pavyksta, nes automobiliai nepritaikyti.

Tada kreipiesi į greitąją pagalbą, kad padėtų, bet ji gali tik tada, kai automobilis atsilaisvins. Laukti tenka 3–4 valandas.

– Ar neįgaliesiems nėra teikiamos pavėžėjimo paslaugos?

Mindaugas: Reikia registruotis iš anksto. Turi pasiskambinti, sutarti valandą, dieną. Kai paskambini tą pačią dieną, dažnai paslauga yra neteikiama.

Vaidas: Todėl ir nusprendėme, kad reikia tokios paslaugos, kad sunku judėti neįgaliam žmogui, ypač tam, kuris juda vežimėliu. Ne tik neįgaliam, tačiau ir senjorui.

Mindaugas: Yra vežėjai, kurie veža, bet kainos… Iš rajono į polikliniką nuvažiuoti – 40 eurų. Tai nelogiška.

Kainos nėra adekvačios, įvertinus dar ir tai, kokias pajamas gauna neįgalieji. Pasvarstėm, kad reikia padaryti kaip įmanoma prieinamesnę paslaugą ir kuo pigesnę.

– Prisiminiau pandemijos pradžią, kai nebuvo kaukių, ir žmonės jas pirko už kosminę kainą. Su neįgaliųjų pavėžėjimu – kažkas panašaus? Nėra tokių paslaugų teikėjų – yra niša kažkam prašyti 40 eurų už vieną pavėžėjimą?

Vaidas: Taip. O žmogui reikia važiuoti čia ir dabar. Jis ir važiuoja, nes neturi pasirinkimo. Moka tokią kainą.

– Kokia buvo didžiausia investicija?

Mindaugas: Reikėjo įsigyti automobilį, jį pritaikyti. Šiuo metu turime vieną automobilį ir svarstome apie kitą. Pirmas automobilis buvo eksperimentinis – ar bus paklausa.

Tai buvo mūsų pačių santaupos. Nutarėm, kad reikia kurti ir žiūrėti, kaip bus toliau.

Automobilį vairuoju aš, o Vaidas dirba dispečeriu. Turime asistentą. Jis apmokytas, kaip elgtis su visų negalių žmonėmis. Pavyzdžiui, jei žmogus sako, kad jis pats įvažiuos, tai nesiūlyti pagalbos. Arba kaip neregius privesti prie automobilio, kaip paaiškinti, kad jie atsisėstų.

Mūsų dizainerė Monika Simonaitytė atsakinga už įmonės identiteto sprendimus ir komunikaciją socialiniuose tinkluose.

Vaidas: Norime iki rudens įsigyti daugiau automobilių. Tikimės, kad pavyks pasiekti ir tai, jog tokias keliones neįgaliesiems kompensuotų savivaldybė ir jiems patiems tai nekainuotų.

– Kada startavo „Asistentinis taksi“?

Mindaugas: Gegužės 5 dieną.

Vaidas: Mes startuoliai (juokiasi). – Vaidai, Mindaugai. Bet žmonės turi ir kitų poreikių. Ne tik grįžti iš ligoninės. Žmogui reikia ir pramogų, laisvalaikio.

Mindaugas: Taip, turėjome užsakymų, kai paprašė nuvežti į žvejybą.

Vaidas: Mes visi esame žmonės. Pramogaujame, linksminamės.

Mindaugas: Ar į teatrą, ar į kiną išvykti. Dėl to dirbame visą parą.

– O kalbant apie tokias situacijas, kai negalite grįžti iš ligoninės, nes nėra kas parveža – tai žemina žmogaus orumą?

Mindaugas: Orumo gal ne. O gal mes jau įpratę prie tokių dalykų? Taip yra. Daugiau gal žemina tada, kai žmogus važiuoja su paprastu taksi ir jam visada reikia galvoti, kaip įkelti tą vežimėlį. Ar taksistas galės jį išardyti, sulankstyti?

Mindaugas: Priklauso nuo taksi įmonės, kurią kvietiesi, bet būna, kad jei pasakai esąs su vežimėliu, iš karto pakelia tarifą. Aš pats esu išbandęs daugiau kelionių, man pačiam lengviau persėsti. O yra įmonių, kurios žiūri geranoriškai ir mielai iškviečia didesnę mašiną.

Mes gal atrodome visi, sėdintys vežimėlyje, vienodi žmonės. Bet kai įsigilini – visi esame skirtingi. Kažkas gali daugiau, kažkas – mažiau.

– Ar nebuvo baugu investuoti savo santaupas?

Vaidas: Norėjosi veiklos, norėjosi susikurti sau darbo vietą, kažką gero padaryti ir kitiems žmonėms, taip pat norėjosi judėjimo laisvės. Investavome ir nežiūrime, sugrįš pinigai, ar ne. Įdėta ir įdėta.

– Vaidai, jūs savo feisbuke rašote apie savo galimybių ribų išbandymą. Kokios jos? Jūs iš naujo patys jas atradot, įvertinot? Sakot, kad žmonės yra skirtingi. Skirtingi ir judu?

Vaidas: Taip, žinoma. Mindaugas už mane yra kiek stipresnis. Man daug vietų yra neprieinamų. Mindaugas pats gali persėsti į automobilį, o aš be pagalbinių priemonių negaliu to padaryti. Man reikia, kad kažkas padėtų ar kad būtų tam tikros priemonės, padedančios perlipti.

Mindaugas: Mes gal atrodome visi, sėdintys vežimėlyje, vienodi žmonės. Bet kai įsigilini – visi esame skirtingi. Kažkas gali daugiau, kažkas – mažiau. Vaidas: Kaip ir sveikas žmogus. Ne kiekvienas gali įlipti į Everesto kalno viršūnę. Visi žmonės juk skiriasi. Aš, pavyzdžiui, judinu rankas, o plaštakų ne.

Teko šokti parašiutu. Plaukiau kanoja, ko gyvenime nėra tekę daryti – buvo įdomu.

O veikti mes mėgstame daug ką. Aš mėgstu knygas skaityti, būna, kad biliardą pažaidžiu. Patinka adrenalinas. Teko šokti parašiutu. Plaukiau kanoja, ko gyvenime nėra tekę daryti – buvo įdomu.

Mindaugas: Aš rankas judinu, pirštus taip pat, bet jie nėra stiprūs. Kai geresnis oras, stengiuosi kuo daugiau į lauką išvažiuoti, į žvejybą nuvažiuoti. Žiemą juk prisisėdi namuose. Nes kai sniegas – mums, judantiems su ratukais, problema. Nebent į mašiną ir į parduotuvę, į svečius. Kojas greitai sušalti galima, paskui įvairios sveikatos problemos prasideda.

– Vadinasi, praėjusi žiema buvo sudėtinga?

Mindaugas: Taip, ne mums pritaikyta. Ir dar kai ne taip greitai nuvalydavo šaligatvius, tai ir iki mašinos nuvažiuoti iššūkis – iš karto į pusnis įkrenti. Reikėdavo prašyti kaimynų pagalbos.

– Kalbėdami apie savo verslą sakote, kad jį kūrėte ir dėl to, kad norėjosi judėjimo laisvės. Tačiau tada, kai pasikeičia tavo paties gyvenimas, apie judėjimo laisvę greičiausiai dar negalvoji, visų pirma reikia susitaikyti su realybe?

Vaidas: Taip, reikėjo laiko. Kadangi aš buvau vaikas ir po traumos buvau labai silpnas, tad susitaikyti su tuo man nepavyko ilgą laiką. Gal kokį dešimtmetį nesugebėjau priimti to, kad esu neįgalus. Tik kai man suėjo 20 metų, supratau kas įvyko, atėjo suvokimas, kad reikia save ugdyti, lavinti, kad gyvenime daug galima nuveikti ir sėdint neįgaliojo vežimėlyje.

Mindaugas: Man nereikėjo spėlioti, kad dar vaikščiosiu. Žinojau, kad ne. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Namuose gal 3–4 metus buvau užsisėdėjęs. Paskui atsirado tokių pačių draugų. Vienas išvažiavimas, kitas… Tada pamatai, kad yra tas pats gyvenimas, viską galima daryti – važiuoti, laisvalaikį praleisti gerai, linksmai. Kuo greičiau pradedi išlįsti iš namų, pažinti žmones su negalia, randi bendraminčių, ir kažkaip viskas kitomis spalvomis nušvinta.

Šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/pokalbiai/du-draugai-siulo-paslauga-sedintiems-vezimelyje-sudejome-visas-santaupas-1040-1517356?copied

Įkūrė verslą, kad padėtų likimo bičiuliams

Europos savarankiško gyvenimo dieną į sostinės gatves išriedėjo žmonėms su negalia į visavertį gyvenimą grįžti padėsiantis „Asistentinis taxi“. Dviejų neįgaliųjų vežimėliais judančių vaikinų – Vaido Kuliausko ir Mindaugo Stanevičiaus – iniciatyva taksi paslauga atsirado iš poreikio negalią turintiems žmonėms laiku ir saugiai nuvykti ne tik į gydymo, ugdymo įstaigas, bet ir aktyviai gyventi. 

Kelionė bus saugi ir ori

„Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria žmonės su negalia – taksi automobiliai nepritaikyti neįgaliesiems, o vairuotojai neturi reikiamų įgūdžių padėti negalią turinčiam keleiviui, – sako V. Kuliauskas. – Be to, neįgalūs žmonės dažnai gyvena arba vyksta į vietą, kuri yra nepritaikyta jų poreikiams, todėl ir čia jiems reikia pagalbos.“

Visus šiuos nepatogumus Vaidas ir pats išgyveno. Po patirto autoįvykio beveik metus nedrįso sėsti prie automobilio vairo, o transporto paslaugų reikėjo nuolat. Tada ir įsitikino, kad rateliais judantis žmogus paliktas likimo valiai. „Greitosios pagalbos automobiliu buvau nuvežtas į ligoninę. Gydytojams nusprendus, kad joje pasilikti nereikės, turėjau grįžti namo, o parvežti nėra kam. Greitosios pagalbos automobilis galėtų padėti, bet tik po kelių valandų, ir tai jeigu nebus skubių iškvietimų“, – pasakoja Vaidas.

Panašios gyvenimiškos patirties turėjo ir Vaido bičiulis Mindaugas, su kuriuo susipažino besigydydamas sanatorijoje. Po patirtos kaklo traumos Mindaugas jau 12-tus metus irgi juda neįgaliojo vežimėliu. „Buvo lūžusi koja, teko vykti į gydymo įstaigą, reikėjo, kad mane, sėdintį rateliuose, kas nuvežtų, bet už priimtiną kainą tokios paslaugos neradau“, – sako Mindaugas.

Bičiuliai nusprendė imtis iniciatyvos ir patys pradėti teikti transporto paslaugas neįgaliesiems. Viską apsvarstę įsigijo „Renault trafic“ automobilį, turintį neįgaliesiems vežti būtiną pritaikymą: rankinį valdymą, įmontuotą keltuvą. Mažąją bendriją įkūrę ir savarankiško verslo ėmęsi vaikinai sako, kad jų sumanytas „Asistentinis taxi“ – ne vien pavėžėjimo, bet ir pagalbos kelionėje paslauga. „Ir taksi vairuotojai, ir asistentai bus apmokyti, kaip elgtis su negalią turinčiais žmonėmis ir senjorais, todėl užtikriname, kad kelionė bus maloni, saugi ir ori“, – sako V. Kuliauskas.

„Asistentinį taxi“ bus galima užsisakyti prieš porą valandų iki kelionės. Vaikinai tikisi, kad jeigu bus poreikis, jie verslą plės – įsigis daugiau automobilių, paslaugas teiks ir kituose miestuose.

Pirmas tokią traumą patyręs vaikas

Kelias iki savarankiško verslo buvo netrumpas. Jau 27 metus Vaidas juda neįgaliojo vežimėliu. Nelaimė įvyko, kai jis buvo 10-ies. Su draugais dažnai nubėgdavo prie netoliese buvusio tvenkinio: maudėsi, šokinėjo nuo tiltelio. Vis dėlto tąkart vienas Vaido šuolis buvo lemtingas. Vaikinas prisimena: „Krantas buvo šlapias, įsibėgėdamas paslydau, nespėjau išsilenkti šuoliui ir panėręs atsitrenkiau tiesiai į akmenį.“ Visa laimė, kad per pietus prie tvenkinio buvo atvažiavęs Vaido tėtis. Jei ne jis, Vaidas būtų paskendęs.

Laukti greitosios pagalbos atrodė gaišti brangų laiką. Pažįstamo policininko motociklo „lopšyje“ tėvas su vaiku ant rankų atsidūrė akimirksniu ir leidosi į Radviliškio ligoninę. Vietiniams medikams atvejis pasirodė ne iš lengvųjų, todėl netrukus berniuką išsiuntė į Kauno klinikas.

„Manęs neoperavo, o darė slankstelinį kaklo tempimą: du metalinius strypus įgręžė į kaukolę, kitus du su svoriais pritvirtino virš lovos, – pasakoja Vaidas. – Buvau tik kalbanti galva – kūnas iki kaklo buvo lyg ne mano, jo visai nejaučiau. Gydytojai sakė, kad buvau pirmas tokią traumą patyręs vaikas ir tikino, kad kurį laiką taip pagulėsiu, paskui tuos metalus iš galvos išims, o mankštos, sportas vėl pastatys mane ant kojų.“

Lovą atstojusi paklode užtiesta lenta, strypai kaukolėje buvo dar ne viskas. Dubenkaulio srityje susiformavo gili pragula. „Turėjo labai skaudėti, bet kadangi nejaučiau kūno, tai nejaučiau ir pragulos sukelto skausmo“, – prisimena Vaidas.

Viltis sugrįžo

Apie 7 mėnesius trukęs gydymas laukiamų rezultatų nedavė, Vaidas vaikščioti taip ir nepradėjo. Į namus grįžo sėdėdamas vaikiškame neįgaliojo vežimėlyje ir buvo visiškai priklausomas nuo tėvų. Mokyklos lankyti taip pat negalėjo, nes ji buvo visiškai nepritaikyta. Ja tapo namai. Čia išlaikė ir vidurinės mokyklos baigimą patvirtinančias įskaitas.

Kurdamas ateities planus Vaidas nusprendė siekti aukštojo mokslo. Pasirinko arčiausiai namų buvusį Šiaulių universitetą, informacinių technologijų programą. Vis dėlto dėl nepritaikytos universiteto aplinkos nuolat reikėjo ieškoti pagalbos. Po kelių mėnesių paprašė akademinių atostogų. Per jas Radviliškyje išsilaikė vairavimo egzaminą, įsigijo automobilį.

„Gyvenimas keistis pradėjo, kai išvažiavau į Vilnių. Pirmiausia – į reabilitacijos cent­rą“, – pasakoja vaikinas. Čia praleistas pusmetis Vaidui suteikė vilties, kad gali susigrąžinti gyvenimą į savo rankas – iki devinto prakaito mankštinosi, sportavo ir pastangos pradėjo džiuginti.

Padės likimo bičiuliams

Vaidas apsisprendė – kraustysis į Vilnių, gyvens savarankiškai. Išsinuomojo butą naujos statybos name, fiziškai sustiprėjęs pats galėjo pasiekti liftą, butą. Susirado darbą – tapo vadybininku neįgaliųjų technika prekiaujančioje įmonėje. Vėliau budėjo prie stebėjimo kamerų. „Neįsivaizduoju nuobodesnio darbo“, – tarsteli Vaidas, prisipažindamas ilgai čia neužsibuvęs ir pabandęs taksisto darbą – išsiėmė individualios veiklos pažymą ir ėmė vežioti žmones. Deja, nelaimingas eismo įvykis, kai į iškvietimą važiuojantį prie šviesoforo sustojusį jo automobilį atsitrenkė dvi mašinos, viską apvertė aukštyn kojom. Stip­riai nukentėjęs vaikinas vėl atsidūrė ligoninėje.

„Bet gerai žinojau, kad lovoje gulėdamas ir nieko nedarydamas greitai prarasiu visą įdirbį. Šįkart prireikė trijų mėnesių, kad atsistatyčiau“, – pasakoja Vaidas.

Sustiprėjęs susirado darbą automobilių nuomos įmonėje – dirbo vadybininku-administratoriumi. „Įmonės vadovas neakcentavo mano negalios, o padėjo, daug išmokė“, – pasakoja Vaidas. Čia nusprendė mokytis toliau, įstojo į M. Romerio universitetą.

Vaidas neslepia dažnai pagalvodavęs ir apie savo verslą, norėjęs padėti tokio pat likimo žmonėms. „Asistentinis taxi“ – kaip tik ir yra tai, kur galėsiu įgyvendinti savo siekius“, – įsitikinęs jis.

Aldona DELTUVAITĖ